Kiekybinis (ne)skatinimas

Kiekybinis skatinimas (angl. quantitative easing) – pinigų politikos priemonė, kurios tikslas paskatinti skolinimą ir vartojimą ir taip išjudinti ekonomiką iš sąstingio. Akivaizdu, jeigu yra kiekybinis skatinimas, tai kažkada bus ir kiekybinis neskatinimas. Kitaip tariant, centrinis bankas nebepirks vyriausybės obligacijų ir privačių institucijų vertybinių popierių ir ilgainiui pradės juos pardavinėti.

Pirmieji kiekybinio skatinimo politiką pradėjo vykdyti japonai 2001 metais. Priemonė nauja, todėl nenuostabu, kad vertinama prieštaringai. Tačiau keisčiausia yra tai, jog finansų rinkos atrodo visiškai nesusirūpinę, kad kiekybinis skatinimas, trukęs vos ne dešimtmetį, artėja link pabaigos. Bent jau apie tai užsimena JAV ir Europos centriniai bankai. Bazinės palūkanų normos didės, kiekybinis skatinimas menks. Nepaisant to, pasaulio akcijų indeksai fiksuoja rekordines aukštumas, investuotojų godumas kone maksimalus, na ir šiaip niekas nieko nebijo. O dėl ko bijoti?, klausia centrinių bankų atstovai. Galbūt dėl to, jog tai dar neišbandyta ir nesvarbu kaip stropiai mus bando įtikinti, kad niekas to net nepajus.

Panagrinėkim JAV centrinio banko situaciją, nes jie arčiausiai to. Jei jau viskas taip gerai, tai kodėl vertybinių popierių balansą pradedama mažinti varganais 10 mlrd. USD per mėnesį? Juk norint grįžti prie senos “normos”, balansą reikia sumažinti apie 3 trln. USD per keletą metų. Gal dėlto, kad to dar niekada nebuvo ir centrinio banko atstovai truputėlį nerimauja? Panašiai būtų, jeigu lėktuvo pilotas išjungęs variklius skrydžio metu pasakytų, kad jis moka gerai sklandyti, todėl visi saugūs. Galbūt, bet vis tiek neramu.

Kitas klausimas yra kas pirks parduodamus vertybinius popierius? Pirmi kandidatai yra JAV komerciniai bankai, kadangi didžioji dalis kiekybinio skatinimo vyko būtent per juos ir dabar jų rezerve yra apie 2 trln. USD. Be to komerciniai bankai dar ir įpareigoti supirkti vertybinius poperius. Iš pradžių viskas turėtų vykti sklandžiai, nes procesas tikriausiai vystysis lėtai ir komercinių bankų rezervai nebus išsekę. Be to kitos didžiosios pasaulio ekonomikos vis dar vykdys kiekybinio skatinimo politiką. Bet prisiminkim, JAV centrinis bankas balansą turi sumažinti apie 3 trln. USD, o JAV komercinių bankų rezervai tik apie 2 trln. USD. Turtingų pirkėjų reikės rasti kitur, nes labai tikėtina, kad komerciniai bankai bandys dalies vyriausybės obligacijų atsikratyti. Kodėl? Todėl, kad žiūrint istoriškai JAV komerciniai bankai tiek daug JAV vyriausybės obligacijų nėra turėję. Nebent JAV centrinio banko atstovai pabandytų sugudrauti ir paskelbtų, kad 1% siekianti metinė infliacija yra nauja norma, o už vyriausybės obligacijas siūlytų pvz. 3% grąžą.

Yra ir kita galimybė – užsienio investuotojai. Tačiau tai mažai tikėtina, nes bent jau keletą pastarųjų metų, užsienio investuotojai ne tik kad nerodo didesnio susidomėjimo, bet dar ir išsiparduoda dalį turimų JAV vyriausybės obligacijų.

Iki šiol obligacijų rinka turėjo nuolatinį pirkėją, kuris suteikė pinigų ir pasitikėjimo, o tai persikėlė ir į kitas finansų rinkas. Tačiau labai greitai situacija pasikeis ir vietoj nuolatinio pirkėjo turėsim nuolatinį pardavėją. Kol kitos šalys vykdo kiekybinio skatinimo politiką, tol tai galbūt nebus didelė problema. Tačiau ilgainiui situacija keisis ir tuomet centriniai bankai susidurs su rimta dilema: susitaikyti, kad prie senosios “normos” grįžti nepavyks ir kuriam laikui įšaldyti balansą arba toliau mažinti balansą ir sukelti velniai žino kokių pasėkmių. Juk iki šiol to niekas nebandė.

You may also like:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *